Tai Velykos atidunda: istorija, tradicijos, šventiniai patiekalai

Apie maistą • 2019 m. balandžio 12 d.
Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.Todėl, šventės data kiekvienais metais gali būti tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienų. 

Velykos daugeliui krikščionių yra svarbiausia šventė, todėl jų su nekantrumu laukiama visame katalikų pasaulyje. Ir nors tikintiesiems ši šventė visų pirma primena Kristaus Prisikėlimą, kartu tai yra ir bundančios gamtos sveikinimas, pavasario džiaugsmo bei linksmybių šventė. Gal todėl šiuolaikiniame Velykų kontekste galima aptikti ir tiek daug senųjų tikėjimų ženklų, o ilgaamžės šventės tradicijos apaugusios įdomiais prietarais.

Data kasmet vis kita

Lietuviams pagonybės įtaką sufleruoja net ir pats šventės pavadinimas, kilęs iš žodžio „vėlės“ ir menantis įprotį tomis dienomis lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto. Mūsų protėviai tikėjo, kad kartu su atgimstančia gamta pavasarį prisikelia dvasios ir tik pirmasis perkūnas gali priversti jas nusiraminti. Archajišką pasaulėžiūrą atspindi ir pati Velykų data. Turbūt esate atkreipę dėmesį į tai, kad Velykos kasmet yra vis kitu laiku. Taip yra dėl to, kad jos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Priklausomai nuo to, šventės data kiekvienais metais gali būti tarp kovo 22 ir balandžio 25 dienų. Štai, pavyzdžiui, šiais metais Velykos – balandžio 21–22 dienomis, o 2020 metais jas švęsime balandžio 12–13 dienomis.

Gausus stalas vienija visus

Kadangi Velykos švenčiamos visame pasaulyje, šventės tradicijos įvairiuose kraštuose skiriasi. Skandinavai Velykų neįsivaizduoja be fejerverkų ir kitų pramogų su ugnimi. Anot jų, taip gąsdinamos ir šalin vejamos piktosios dvasios. Ispanai savo Pasqua metu stengiasi kuo daugiau laiko praleisti draugų būryje ir nevaržomai linksmintis su jiems būdingu pietietišku temperamentu. Anglai nuo seno keičiasi dovanomis, vokiečiai taip pat buriasi į kompanijas ir susitinka prie didžiojo Velykų laužo. Panašius mes esame įpratę uždegti per Užgavėnes. Bermudų salose Velykų proga į dangų kyla aitvarai, Afrikoje skamba dainos, o vengrai ginkluojasi vandens kibirais ir norėdami nuplauti per žiemą susikaupusias nuodėmes aplieja vieni kitus nuo galvos iki kojų.

Tokių kultūrinių skirtumų įkvėptą įdomybių sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau yra kas vienija Velykas švenčiančius nuo Vilniaus Lietuvoje iki Džakartos Indonezijoje. Žinoma, tai gausus ir puošnus šventinis stalas. Visgi, Velykos švenčiamos po septynių savaičių gavėnios pasninko, tad alkanų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis netrūksta! Ant stalų grįžta mėsa, puikuojasi žuvis, daugybė įspūdingai atrodančių pyragų ir jiems skoniu nusileisti nelinkusių kitų saldumynų. Kiaušiniai? Be abejo, juos šiame numeryje dar tikrai aptarsime. Ir nieko keisto, kad mums šioje srityje artimiausi išlieka latviai – pas juos kiaušiniai prieš Velykas irgi turi būti išvirti, išmarginti, dekoruoti raižiniais.

Lietuvoje – ilgas pasiruošimas, daug mėsos ir ypatinga Velykų boba

Lietuvoje senoviniai šventės papročiai gajūs išliko iki XX amžiaus pradžios. Laikantis tradicijų, pasiruošimas Velykoms trukdavo septynias dienas, o Verbų sekmadieniu prasidėjęs laukimo laikas taip ir vadintas – Didžiąja savaite. Kiekviena diena turėdavo savo aiškią prasmę, darbų sąrašą ir pakankamai griežtą dienotvarkę. Verta pridurti, kad pasiruošimas Velykoms neapsiribodavo savų namų sienomis.

Pavydžiui, Didįjį šeštadienį būdavo svarbu iš bažnyčios parsinešti šventintos ugnies ir vandens. Tai pirmiausia buvo vaikų ir paauglių pareiga. Itin svarbu, kad nešama ugnis neužgestų. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pats procesas atrodė išties įspūdingai – raiteliai ir būriai paauglių, sukdami apie galvas pintis arba smilkstančius virvagalius, skubėdavo namo net iki 10 kilometrų. Nevalia buvo ugnį skolintis iš kaimynų, turėjo būtinai parsinešti patys. Pareinančių su ugnimi namuose laukdavo šeimininkė, prieš tai jau suruošusi krosnį – senuosius nuodėgulius kruopščiai išvaliusi ir sausų malkų prikrovusi. Ant tokiomis sąlygomis įkurtos šventintos ugnies vėliau virdavo kiaušinius, ruošdavo velykinius valgius.

Senoliai ne veltui sakydavo, kad per Velykas prisivalgius riebios kiaulienos visi metai bus sotūs. Daug mėsos patiekalų apskritai buvo vienas esminių Velykų stalo atributų. Ši tradicija gyva iki šiol, tik patiekalai tapo paprastesni ir supanašėjo, šalia jų atsirado įvairios mišrainės bei salotos. Tuo tarpu anksčiau kiekvienas etnografinis regionas turėdavo kuo pasigirti. Dzūkai Velykoms troškindavo riebius kopūstus su kiauliena. Suvalkiečiai didžiuodavosi ypatingai paruošta kiaulės galva: ją gerai ištrindavo prieskoniais, apdengdavo išdžiovintais kopūstų lapais ir, kelias dienas taip marinavę, kepdavo krosnyje. Aukštaičiai ant stalo dėdavo kiaulės kumpio kepsnį. Šiek tiek skyrėsi žemaičių pasirinkimas – jie iš kitų kraštų pasiskolino tradiciją Velykoms kepti paukštieną, dažniausiai žąsį.

Taigi, mėsos patiekalai vienareikšmiškai dominavo ant Velykų stalo visoje Lietuvoje. Šalia minėtos kiaulienos būdavo patiekiama žvėriena, kraujiniai vėdarai, verdama šaltiena. Šių dienų vegetarai prie protėvių stalo tikrai turėtų kuo džiaugtis – kmynais ir mėtomis paskaninta varškė, saldūs sūriai, kiti švieži gaminiai iš pieno irgi buvo labai dažni šios šventės valgiaraščio patiekalai.

Velykų bobos receptas čia

Saldumynai taip pat buvo labai svarbūs. Sakyta, kad kuo aukštesnis pyragas, tuo geresnis bus kviečių derlius. Šalia šakočių ir kitų pyragų stalo vidury pūpsodavo ypatinga puošmena. Pasakojoma, kad dėl šio mielinio pyrago vaikai ir suaugusieji per Velykas ilgai neidavo miegoti. Visi laukdavo sutemų, kai vakarieniaujant bus dalijama pašventinta Velykų boba. Kitur, atvirkščiai, būtent nuo šio velykinio pyrago kąsnio prasidėdavo šventiniai pusryčiai.

Margučiai – Velykų simbolis ir šventinio stalo puošmena

Visgi, pirmiausia, kas ateina į galvą, kalbant apie Velykų stalą, daugeliui yra dažytas kiaušinis, margučiu vadinamas. Kodėl būtent kiaušinis tapo Velykų simboliu? Nes jis dar nuo pagonybės laikų simbolizuoja vaisingumą ir naują gyvenimą. Dekoruotų kiaušinių lukštų archeologai atrado dar ikikrikščioniškus laikus siekiančių vengrų kapuose. Tiesa, ant kiaušinių lukštų esantys simboliai turėjo kitas reikšmes, nei šiandien. Pavyzdžiui, nuo blogio saugančios rankos motyvas ilgainiui tapo gėle, kiti elementai visai išnyko.

Lietuviška tautosaka byloja apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje pavasarį išartoje vagoje XIX amžiaus pabaigoje aukodavo kiaušinį Žemynai, o po žiemos pirmą kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, sakyta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs.

Dar praėjusio amžiaus pradžioje kiaušiniai buvo dažomi daugiausia augaliniais dažais – svogūnų lukštais, beržų lapais, ąžuolo žieve. Taip pat naudoti įvairūs žolynai, uogos. Jais būdavo išgaunami gamtos atspalviai. Ir nors vėliau dėl patogumo pradėti naudoti sintetiniai aniliniai dažai, šiuo metu pastebima tendencija grįžti prie natūralių bei dviejų pagrindinių marginimo būdų: skutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva dažytų kiaušinių paviršiuje ir išpaišant raštus ant kiaušinio karštu vašku, naudojant pagaliuką arba smeigtuką.

...per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, sakyta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs.

Etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė

Kiaušinių margindavo net visą šimtą. Būdama maža, visada stebėjausi, kam tiek daug. Bet jie neužsilaikydavo, nes būdavo išdalijami kaimynams, vaikams, draugams ir giminaičiams.

Lietuvos muziejuose saugomi margučiai stebina raštų įvairove. Ir visai nesvarbu, ar būtų vašku marginti, ar išskutinėti, ar dažniausiai nudažyti svogūnų lukštų nuoviru, ant kiaušinių puikuodavosi žalčiukai, lapeliai, rombeliai, gėlytės, visokie augaliukai. Kai kurie sugebėdavo vos ne visą prisikėlimo siužetą pavaizduoti – taip būdavo išmiklinę ranką. Užmerkę ąžuolo žievę arba surūdijusias geležtes, išgaudavo tamsiai žalią arba beveik juodą spalvą, kurioje matydavosi ornamentų žaismė.

Esu kalbinusi ne vieną kiaušinių margintoją iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų. Nesuprasdavau, kaip jie taip vikriai įvairiausiomis technikomis įstabiai išpuošdavo tą margutį. Nei vienas iš jų niekada nėra iš anksto ko nors pasižymėjęs – viskas iš akies. Ypač svarbu, kad vaikai pagautų tą norą marginti, nes čia valia fantazijai, o svarbiausia – močiutės istorijos.

Ir dar svarbu žinoti, kad jei Velykų rytą pirmas pabusi ir anksčiausiai nueisi į bažnyčią – visuose darbuose tais metais būsi pirmas. Smagių švenčių su gražiais margučiais, pūpsančiais pyragais ir gardžiausiu kumpiu!


Populiarūs straipsniai

Slapukai padeda užtikrinti, kad ateityje Jūsų apsilankymai šioje svetainėje būtų patogesni. Toliau naršydami šiame puslapyje Jūs sutinkate su šio puslapio slapukų taisyklėmis.