Po 13-os metų emigracijoje – jaunystės svajonių darbas Lietuvoje

2020 m. birželio 25 d.
Po 13 metų emigracijoje grįžusi į Lietuvą, jau būdama pensinio amžiaus, Elena mėgaujasi kiekviena diena, praleista dirbant „Rimi“, bendraujant su kolegomis ir pirkėjais.

Nuo vaikystės svajojusi būti pardavėja, dabar jau 68 metus skaičiuojanti kaunietė Elena šį darbą galvojo dirbti visą savo aktyvų profesinį gyvenimą. Vis tik, gyvenimas lėmė, jog jaunystėje pagal profesiją dirbo labai trumpai, o būdama keturiasdešimties išvyko į JAV, kur išmoko mielu laisvalaikiu tapusių rankdarbių – kilimų nėrimo ir skiautinių lovatiesių siuvimo.

Pardavėja svajojo būti nuo pat vaikystės

„Augau didelėje šeimoje – iš viso buvome septyni vaikai, bet tėvai labai stengėsi visus išleisti į mokslus. O aš nuo pat vaikystės svajojau būti pardavėja. Nors pardavėjos profesija neatrodė labai rimtas mokslas, aš užsispyriau, kad ja būsiu ir išvažiavau mokytis į Kauną. Ir mokslai, ir darbas, kaip ir galvojau, man labai patiko, bet anksti sukūriau šeimą, susilaukiau dukros. Teko atsisakyti savo svajonės – perėjau dirbti į gamyklą, kad pamainomis su vyru galėtume prižiūrėti dukrą“, – savo profesinio kelio pradžią prisimena p. Elena.

Gamykloje išdirbusi daugiau nei 20 metų ir ne kartą įvertinta už puikų darbą, sulaukusi keturiasdešimties Elena jo neteko. „Esant tokio amžiaus, į pardavėjos darbą manęs tais laikais jau nelabai kas norėjo priimti – išvažiavau į JAV. Po kurio laiko turėjo atvykti ir vyras, bet kaip tik tais metais, man esant Amerikoje, Niujorke griuvo bokštai dvyniai ir vyro į šalį kurį laiką neįleido, o ir atvykęs, po keturių metų jis grįžo į Lietuvą. Tuo tarpu aš Amerikoje gyvenau ir dirbau 13 metų“, – emigracijos istoriją pasakoja kaunietė.

Pirmas rankų darbo kilimas – už Atlanto, antras – Lietuvoje

JAV Elena prižiūrėjo senyvo amžiaus moterį – šis darbas jai dovanojo ne tik tuo metu reikalingas pajamas, bet ir hobį, kurį moteris puoselėja ir grįžusi į Lietuvą. „Amerikoje prižiūrėjau senutę, o tiksliau – buvau jos kompanionė. Kartu leisdavome laiką, dariau tai, ką darė ji, o siūdavo, siuvinėdavo, megzdavo, kurdavo visokius rankdarbius. Jų ir mane išmokė. Jau ten būdama nunėriau kilimą, o štai dabar baigiu nerti antrąjį“, – pasakoja Elena, į parodos #AmžiusNesvarbu fotosesiją, kaip prašė fotomenininkė Neringa Rekašiūtė, atsinešusi jai mielus daiktus – būsimo kilimo jau nunertas skiautes. 

Visam normalaus dydžio kilimui nunerti reikia bent trijų mėnesių, prie jo dirbant kiekvieną dieną. Tuo tarpu Elena prie šio rankdarbio prisėsti kasdien neturi galimybių – kaip pati sako, juk ir valgyti reikia, ir pasportuoti. Anksčiau moteris kiekvieną dieną važinėdavo dviračiu arba vaikščiodavo pėsčiomis – po 5-6 km kasdien nueidavo. Dabar, kai vėl dirba jaunystės svajonių darbą, laiko pasivaikščiojimui mažiau, be to daug juda darbe – Elena dirba pardavėja duonos, konservų, apdorotos mėsos skyriuje.

Negali sėdėti be darbo

„Negaliu ir nenoriu sėdėti vietoje“, – sako Elena. Dėl poreikio eiti, kažką daryti, o ne tik po namus sukiotis ir buities darbais užsiimti, grįžusi iš JAV Elena nusprendė įsidarbinti parduotuvėje – nebesutrukdė ir amžius: „Rimi“ prekybos tinkle Elena pradėjo dirbti prieš beveik keturis metus, būdama jau pensijoje. „Nusprendžiau, kad pradėjus profesinį kelią parduotuvėje, čia noriu jį ir baigti. O ir dabar jis žymiai įdomesnis – technologijos kitokios, daugiau galimybių, naujų žinių. Ir pati mokausi, ir kitus mokau“, – sako jau ketvirtus metus „Rimi“ dirbanti kaunietė.

Savo bendraamžiams, abejojantiems, ar verta vyresniame amžiuje ieškoti darbo bei eiti dirbti, Elena pataria: „Reikia eiti drąsiai, ieškoti, dairytis. Jei tik yra sveikatos ir noro, nereikia sėdėti namuose. Be to, kai dirbi, gyvenimas visai kitoks – išeini į žmones, bendrauji, atsipalaiduoji. Toks malonumas!“. Moteris įsitikinusi, kad amžius nieko nepasako apie žmogų – vyresni žmonės sugeba ir gali nei kiek ne mažiau, ir darbe nei kiek neatsilieka, o kartais padaro ir daugiau bei geriau nei jaunimas.


Populiarūs straipsniai