Prieskoninės žolelės

Daigintuose kviečiuose slypi daugybė vitaminų – A, B, C, E ir mikroelementų. Daiginti kviečiai suteikia energijos, skatina virškinimą ir aprūpina organizmą svarbiausiomis medžiagomis.

 

Kviečius valgyti geriausia, kai daigeliai nedideli – nuo 1 iki 10 mm. Prieš vartojimą juos reikia nuplauti šaltu vandeniu.

 

Daiginti kviečiai beriami į vaisių ir daržovių salotas, sriubas, apkepus, gali būti valgomi su jogurtu, varške.

Daigintos garstyčių sėklos, kaip ir kitokios daigintos sėklos, yra maistingųjų medžiagų ir vitaminų šaltinis. Patiekalai, paskaninti šiais daigais, ne tik įgauna malonų kvapą ir pagerėja jų skonis, bet ir suteikia daugiau energijos.

 

Garstyčių daigai, prieš tai nuplauti vandeniu, barstomi ant sumuštinių, dedami į salotas, sriubas, sultinius, apkepus, jais skaninami mėsos ir žuvies patiekalai.

Rugių grūduose yra svarbiausių baltymų, vitaminų B1, B2, B3, E, kalio, fosforo, magnio ir fluoro bei šiek tiek riebalų – visko, ko reikia žmogaus organizmui. Grūduose slypi puikus medžiagų derinys, skirtas naujam augalui.

 

Valgyti daigintus rugius geriausia, kai daigeliai nedideli – nuo 1 iki 10 mm. Prieš vartojimą juos reikia perplauti šaltu vandeniu. Kiniškų žaliųjų pupelių daigais skaninamos salotos, sriubos, užkandžiai, garnyrai.

 

Daiginti rugiai beriami į vaisių ir daržovių salotas, sriubas, apkepus, gali būti valgomi su jogurtu, varške.

Pailgi balti kiniškų žaliųjų pupelių daigai jau tris tūkstančius metų yra labai populiari patiekalų sudėtinė dalis Azijoje.

 

Tai nenuostabu, nes traškūs ir šiek tiek saldoki daigai turi daug vitamino C, folio rūgšties, aminorūgščių ir baltymų bei daugelio žmogaus organizmui reikalingų medžiagų.

 

Šie daigai vadinami besiliekninančiųjų svajone, nes ir prikaupę tiek daug naudingų medžiagų turi mažai kalorijų.

 

Kiniškų žaliųjų pupelių daigais skaninamos salotos, sriubos, užkandžiai, garnyrai.

Manoma, jog pipirnių tėvynė – Egiptas, tačiau kaip prieskoninis augalas jos plačiai auginamos Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose.

 

Pipirnė – maži žali kelių lapelių stipraus kvapo daigeliai, sudygstantys per kelias dienas.

 

Pipirnėse gausu kalcio, fosforo, jodo, geležies, B grupės ir C vitaminų, karotino. Lapuose yra eterinio garstyčių aliejaus. Manoma, kad šis prieskoninis augalas yra veiksminga priemonė nuo skorbuto, karštinės. Salotas su pipirnėmis tinka valgyti sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, norint pagerinti apetitą, virškinimą.

 

Pipirnės puikiai tinka salotoms ir sumuštiniams pagardinti. Įdarams suteikia karstelėjusį prieskonį. Be to, jas galima dėti kaip prieskonį į mėsos, žuvies patiekalus, berti į salotas ar sriubas.

Raudonėliai kilę iš Europos, daugiausia paplitę Viduržemio jūros regione, tačiau auga ir Pietų bei Centrinėje Azijoje.

 

Ant 20–50 cm aukščio raudonėlio stiebelių auga apvalūs, šviesiai žali lapeliai ir violetiniai žiedeliai.

 

Raudonėliai turi įvairių antioksidantų, todėl pasižymi antiseptinėmis savybėmis. Jų nuoviras gali būti naudojamas kosuliui lengvinti bei žaizdoms dezinfekuoti. Manoma, kad raudonėliai turi antispazminių ir raminamųjų savybių. Šis prieskonis stimuliuoja apetitą, gerina virškinimą, gali padėti kamuojant migrenai, nemigai.

 

Raudonėliai vertinami dėl kvapumo, švelnaus, nors šiek tiek ir kartoko skonio. Jų dedama į pomidorų padažus, dažnai raudonėliais gardinama kepta mėsa, kepintos daržovės. Raudonėliai puikiai dera su alyvuogėmis ir kaparėliais. Šis prieskonis – neatsiejama picų dalis, būtinas daugelio Italijos ir Graikijos virtuvių patiekalų prieskonis.

Mėta – visame pasaulyje paplitęs augalas, skirtingos jo rūšys kilusios iš Europos, Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos.

 

Mėta – tamsiai žalios spalvos augalas pailgais lapais su nežymiai dantytais kraštais. Lapai gali būti žali, pilkšvai žali ar gelsvai žali priklausomai nuo augalo rūšies. Stiebo viršūnėje mėtos suformuoja kelis mažesnius ir vieną didelį pailgą šviesiai violetinės spalvos žiedyną.

 

Manoma, jog mėtų arbata stiprina skrandį, reguliuoja virškinimą, ramina nervus. Jos turi antiseptinių bei skausmą malšinančių savybių – augalo nuovirai gali nuraminti galvos, dantų skausmą. Mėtų nuovirus patariama gerti persišaldžius, sunkiai kosėjant. Mėtų nuoviras yra stiprus diuretikas.

 

Mėtos yra iš nedaugelio prieskonių, ypač dažnai vartojamų konditerijoje – desertams, padažams, gėrimams, ledams bei pyragams gardinti. Kulinarai mėtas derina su agurkais, žirneliais, sūriu, jogurtu, melionais ir šaltose bei karštose sriubose. Jų galima dėti į verdamas bulves – šios įgaus gaivų kvapą. Kadangi mėtose daug eterinių aliejų, jos naudojamos gaminant ir įvairius maisto produktus, ir kosmetikos priemones.

Rozmarino pavadinimas kilęs iš graikų kalbos – „rosmarinus“ reiškia „jūros rasa“. Manoma, jog šis prieskoninis augalas kilęs iš Viduržemio jūros regiono, todėl plačiai naudojamas šio regiono virtuvėje.

 

Rozmarino šakelės sudarytos iš daugybės mažų pailgų lapelių, panašių į spygliukus. Tarp lapelių žydi šviesiai violetinės spalvos žiedeliai.

 

Rozmarinai turi daug geležies, kalcio ir vitamino B. Senovėje rozmarinų nuoviru gydydavo podagrą, reumatą, juo įtrindavo skaudančius sąnarius. Taip pat manoma, jog rozmarinai stiprina imunitetą ir gerina atmintį. Rozmarinų skonis bei aromatas yra kiek aštrokas, primenantis pušų kvapą. Rozmarinai vertinami visame pasaulyje ne tik kulinarijos profesionalų ir mėgėjų, bet ir medikų bei kosmetikos specialistų.

 

Šviežias kartokas rozmarinų skonis ypač tinka avienai, virtai vištienai, daržovėms ir žuviai. Rozmarinais galima pabarstyti ir užkeptas bulves, kiaulienos kepsnį, faršo vyniotinį arba truputį įdėti į sriubą. Kadangi ši žolelė turi cheminių junginių, padedančių maistą ilgiau išlaikyti šviežią, naudojama ir marinatams.

Kalendros tėvynė – teritorija nuo pietvakarių Azijos iki pat Šiaurės Afrikos, tačiau labiausiai paplitusi ir didžiausio populiarumo ši žolelė įgavo Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regione.

 

Šio prieskoninio augalo lapeliai panašūs į lygialapių petražolių, o balti žiedynai susiformuoja skėtukais stiebų viršūnėse.

 

Manoma, jog kalendros skatina tulžies išsiskyrimą, gerina imuninę sistemą, valo kraują, padeda sumažinti stresą, gali būti profilaktiškai vartojama nuo įvairių auglių, vėžio.

 

Kalendros yra specifinio kvapo bei aštraus skonio, todėl dažnai naudojamos Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros regiono, Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalių virtuvėse. Kalendromis dažniausiai gardinami sultiniai ir padažai, taip pat skaninamos salotos, troškiniai. Kad kalendros neprarastų savo skonio ir spalvos, į karštą patiekalą rekomenduojama jų dėti baigiant gaminti.

Citrinžolė – tai plona, kuokštais auganti, aštriais kraštais, stipraus citrinų kvapo žolė, paplitusi Pietryčių Azijoje.

 

Citrinžolės patiekalams suteikia stiprų skonį, bet pačios nevalgomos (kaip ir laurų lapai). Ypač tinka gaminant tailandietiškus, vietnamietiškus bei Karibų salų patiekalus – troškinius, sriubas, žuvį, vištieną. Jos taip pat puikiai tinka ruošiant arbatas. Citrinžolės nebijo aukštos temperatūros, todėl jų į patiekalą galima dėti virimo pradžioje.

 

Citrinžolių stiebai labai kieti, todėl prieš vartojant juos reikia labai plonai supjaustyti; galima ir

nepjaustyti, o kiek patraiškyti, kad lengviau išsiskirtų aromatas.

Špinatų gimtinė – Centrinė ir Šiaurės Vakarų Azija. Šiais laikais sukultūrinti špinatai auginami visame pasaulyje.

 

Špinatai yra vienmetis augalas dideliais pailgais sodriai žalios spalvos lapais. Špinatai – labai naudinga daržovė. Tamsiai žaliuose lapuose gausu lengvai virškinamų augalinių baltymų, vitaminų A, С, В1, В2, В6, РР, Е, К, folio rūgšties ir karotino. Taip pat špinatai yra puikus jodo, geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio ir kalcio šaltinis.

 

Dėl įvairių medžiagų gausos špinatai labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, juos patartina vartoti sergantiems mažakraujyste ir tuberkulioze. Špinatų lapeliai – tikri antioksidantų „lobiai“, padedantys kovoti su laisvaisiais radikalais. Špinatai padeda valyti organizmą, nes turi daug mikroelementų, ląstelienos ir skatina žarnyno peristaltiką.

 

Maistui vartojami jauni špinatų lapai – iš jų ruošiamos salotos, sriubos, tyrės, apkepai, įdarai, garnyrai ir kitokie patiekalai.

Melisa yra mėtų šeimos augalas, kilęs iš Europos ir Azijos. Pavadinimas senovės graikų kalba reiškia bitę – graikai taip pavadino šį augalą dėl itin kvapnių ir gausių medaus nektaro žiedynų.

 

Melisa – vaistinis ir prieskoninis augalas ovaliais širdies formos lapeliais dantytu krašteliu. Patrynus lapelius tarp pirštų juntamas

malonus citrinų kvapas. Paaugusios melisos pražysta baltais arba gelsvais žiedeliais, kurie slepiasi tarp lapų.

 

Melisa pasižymi raminamuoju, skausmą malšinančiu, silpnu antibakteriniu, kraujagysles plečiančiu ir kraujospūdį mažinančiu poveikiu. Taip pat gerina apetitą, virškinamojo trakto veiklą, atpalaiduoja žarnyno spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina pykinimą ir vėmimą. Melisų preparatai gali būti vartojami nuo nemigos, padidintam dirglumui gydyti, slopinant stiprų galvos skausmą. Jais taip pat gerinama širdies veikla ir gydomi jos sutrikimai. Užpilais ir nuovirais skalaujama burnos ertmė esant dantenų uždegimams ar skaudant dantis. Kompresai dedami malšinant neuralginius ir reumato skausmus, gydomos sunkiai gyjančios žaizdos.

 

Melisai būdingas citrinų kvapas išpopuliarino jas tiek mėgėjų, tiek profesionalų virtuvėse. Todėl jų dažnai dedama suteikiant įdomesnio skonio ledams, arbatoms, kokteiliams. Melisos kartu su mėtomis pagerins bet kurias vaisių salotas.

Tai maloniai kvepiantys augalai, kilę iš Europos, taip pat augantys Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Senovės Egipte juos naudodavo gamindami kvapiuosius kūno balzamus, Senovės graikai čiobreliais smilkydavo šventyklas, tikėta, jog jų kvapas įkvepia drąsos.

 

Nedideli, iš smulkių susipynusių stiebelių susidarę krūmeliai aplipę mažyčiais tamsiai žaliais lapeliais. Stiebelių galuose pražysta smulkūs balti, rausvi ar violetiniai žiedynai.

 

Šie prieskoniai pasižymi puikiomis antiseptinėmis savybėmis. Tai natūrali dezinfekcijos priemonė, naikinanti daug bakterijų ir grybelių. Vartojama kosuliui gydyti ir kvėpavimo takams atpalaiduoti.

 

Čiobreliai – vieni svarbiausių kulinarijos prieskonių, besivaržantys su krapais ir petražolėmis. Šveicarijoje ir Prancūzijoje čiobreliais skaninami sūriai, Islandijoje – raugintas pienas, Airijoje – pasukos. Čiobreliai dedami į faršus, marinatus, mėsą, makaronus, ryžius. Jie patiekalams suteikia įdomų skonį. Šviežiai skintais čiobrelių žiedais gali būti gardinamos salotos. Labai skani čiobrelių arbata geriama kosuliui gydyti ir kvėpavimo takams atpalaiduoti. O karštą vasaros dieną čiobrelių arbata skani ir atšaldyta, su ledo gabalėliu...

Tai vienas populiariausių prieskonių – lūpažiedžių šeimos augalas iš Pietų Azijos. Indijoje bazilikai buvo auginami jau prieš 5 tūkstančius metų. Senovės Graikijoje juo gydė įvairias ligas. Viduramžiais (jau XII a.) šį prieskoninį augalą imta auginti Europoje.

 

Vienmetis 30–60 cm aukščio augalas žvilgančiais pailgais ir lygiais sodriai žalios ar violetinės spalvos lapais ir ilgomis baltų ar rožinių žiedų kekėmis šakų galuose.

 

Liaudies medicinoje bazilikais gydo kosulį, karštligę, vartoja jį kaip minkštinantį ir dezinfekuojantį vaistą. Skatina virškinimą: šiam sutrikus reikėtų gerti po stiklinę antpilo po valgio. Žolių vandens ištraukos žadina apetitą ir mažina uždegimą sergant lėtiniais gastritais, enterokolitais, kolitais, apsinuodijus maistu, tinka nuo šlapimo pūslės uždegimo.

 

Nuovirui 1-2 arbatinių šaukštelių žolių užpilami stikline vandens. Geriama vienodomis porcijomis per dieną. Kartais bazilikų nuovirais malšinami galvos skausmai.

 

Malonaus švelniai rūgštoko skonio, labai aromatingi lapai vartojami vieni arba su kitais prieskoniais mėsos ir daržovių patiekalams, yra nepakeičiamas pomidorų salotų, sriubų, padažų, marinatų priedas. Galima skaninti varškę ir omletus. Bazilikai padažuose geriausiai dera su svogūnais, alyvuogėmis, česnakais. Šis prieskonis dedamas baigiant gaminti patiekalą. Sumaišyti su rozmarinais bazilikai kartais dedami vietoj pipirų. Bazilikai ne tik suteikia patiekalui pikantišką skonį, bet ir skatina virškinimą, žadina apetitą, stiprina imunitetą.