Egzotiniai vaisiai ir daržovės

Šios veislės salotos auginamos pietų Europos valstybėse bei visoje europinėje Azijos dalyje.

 

Tai žalumynas plonais, tamsiai žaliais panašiais į ridikėlio lapais. Rucola salotų skonis gaivus, šiek tiek deginantis, kartais kartokas, aitrokas. Turtingos vitamino C bei geležies.

 

Ruccola salotos dažniausia vartojamos kaip prieskonis: tinka salotoms, sriuboms ar padažams, jomis gardinamos picos. Sumaišius Rucola kartu su kitomis salotomis, gaunamas naujas ir nepakartojamas skonis. Šią daržovę taip pat galima troškinti. Patroškintos kartu su špinatais, bus puikus mėsos ar žuvies garnyras.

 

Prieš gaminant salotas ar verdant padažus rekomenduojama salotų Ruccola lapus bei stiebus 3–5 minutėms pamerkti į tik užvirintą vandenį.

Dar viena salotų veislė iš Italijos – Radishio Rosso.

 

Jos giminingos cikorinėms salotoms, todėl kai kur vadinamos raudonosiomis cikorinėmis salotomis. Tai rausvai violetinės spalvos salotos baltomis gyslomis, išvaizda bei skoniu panašios į raudongūžius kopūstus. Šių salotų skonis kiek kartokas, tačiau gaivus.

 

Kartumą šioms salotoms suteikia intibinas, kuris palankiai veikia kraujagyslių sistemą. Anot mitybos specialistų, tai ypač naudinga daržovė: gerina virškinimą, medžiagų apykaitą, padeda organizmui pasisavinti naudingas maistines medžiagas, reguliuoja skysčių balansą. Tai ypač puikus maistas turintiems antsvorio, nes yra lengvas ir nekaloringas – 100 g šių salotų yra 23 kcal. Radishio Rosso salotose gausu B grupės vitaminų, vitamino C bei mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo.

 

Norint kuo ilgiau išlaikyti šviežias, salotas rekomenduojama nuplauti šaltu vandeniu, nusausinti ir įvynioti į drėgną audeklą.

Salotų Lollo Biondo veislė irgi iš Italijos.

 

Tai žalios spalvos salotos garbanotais lapų kraštais. Šių salotų lapai kartoki, tačiau labai puošnūs, tinkami iškloti salotines ar užkandžių lėkštes.

 

100 g šių salotų turi 12 kcal. Salotose Lollo Biondo gausu vitaminų A, E, C bei mineralinių medžiagų: magnio, kalcio, fosforo, geležies.

Salotų veislė Lollo Rosso išvesta Italijoje ir jas dėl nuostabaus grožio bei švelnaus skonio jau spėjo pamėgti visa Europa. Tai garbanotos, rausvos spalvos salotos žaliomis gyslomis. Salotose Lollo Rooso gausu vitamino A, kuris gražina odą.

 

Valgomos šviežios, ruošiamos salotos. Šiomis salotomis galima puošti tiek karštus, tiek šaltus patiekalus. Puikiai dera prie mėsos patiekalų.

Išvertus iš prancūzų kalbos frisse reiškia „garbanotas“.

 

Garbanotąsias salotas galima atpažinti iš smulkiai dantytų lapų. Savo dydžiu jos labai panašios į gūžines salotas. Lapai iš išorės žalsvi, o vidaus pusėje gali kisti nuo geltonos iki balsvos spalvos. Jų skonis kiek aštrokas, pikantiškas.

 

Šios salotos nėra kaloringos, tačiau turtingos vitaminų A, B, C ir E. Salotos, anot mitybos specialistų, ypač naudinga daržovė: gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, padeda organizmui pasisavinti naudingas mitybines medžiagas bei reguliuoja skysčių balansą. Tai ypač puikus maistas turintiems antsvorio problemų, nes yra lengvas ir nekaloringas.

 

Šios salotos kuo puikiausiai dera prie kitų žaliųjų salotų. Taip pat tinka maišyti su nevirtomis daržovėmis, obuoliais, vynuogėmis, sūriu, prie žuvies patiekalų. Patartina salotas smulkinti ne peiliu, o rankomis – taip išliks daugiau vitaminų.

Manoma, kad kaštainiai kilę iš Pietų Europos ar vakarinės Azijos dalies.

 

Tai valgomieji kaštainio medžio riešutai. Išorinė luobelė būna nuo šviesiai iki tamsiai rudos spalvos, pats riešutas – gelsvas arba šviesiai rudas. Kaštainiai traškūs, saldaus ir švelnaus skonio.

 

Dar nuo priešistorinių laikų kaštainiai vertinami kaip ypač maistingas produktas. Ne taip kaip kituose riešutuose, kuriuose gausu riebalų ir nedaug krakmolo, kaštainių branduoliuose riebalų yra mažiau negu 3 proc., tačiau juose yra daug angliavandenių. Kaštainiuose daug krakmolo, vitaminų B1, B2 ir C.

 

Valgomi kepti arba virti, labai tinka vištienos įdarams, sriuboms ir troškiniams. Pakepinti su lukštais kaštainiai žiemą yra tradicinis užkandis. Išgliaudytus kaštainius galima truputį pavirti sultinyje ir patiekti kaip daržoves, sutrinti arba naudoti sriuboms, įdarams ir pyragams arba, pasaldinus ar sumaišius su grietinėle, siūlyti kaip desertą.

Jie panašūs į mažus kopūstėlius. Gūželiai tamsiai žali, dydis svyruoja nuo graikinio riešuto iki vištos kiaušinio. Labai mėgstami olandų ir anglų. Švelnūs išgaubti cikorijų lapeliai gali būti įdaromi, troškinami, verdami, pjaustomi į salotas ir užpilus.

 

Patys kaloringiausi iš visų kopūstų. Briuselinių kopūsto turtas – kalis, jis gali padėti šalinti skysčius iš organizmo. Ypač reikalingas sergantiesiems širdies ir inkstų ligomis, jei kas nors tinsta ar padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Taip pat juose labai daug beta karoteno, vitaminų B1 ir B2, magnio, fosforo, vitamino PP, geležies, angliavandenių. 100 g šių kopūstų yra 3–4 vitamino C dienos normos žmogui: dukart daugiau nei gūžiniuose kopūstuose.

Cikorijos – tai salotų rūšis, pasižyminti maistingumu ir karstelėjusiu skoniu. Mažos ovalios gūželės auginamos visiškoje tamsoje, kad išliktų kuo baltesnės. Kuo žalesni cikorijų lapai, tuo jos kartesnės, todėl rinkitės pačias balčiausias. Raudonosios cikorijos yra švelnesnio skonio, jų gūželės mažesnės.

 

Švelnūs išgaubti cikorijų lapeliai gali būti įdaromi, troškinami, verdami, pjaustomi į salotas ir užpilus.

Romanesco yra ypač graži ir nemažiau skani žiedinių kopūstų rūšis. Žali sukti bokšteliai yra kiek švelnesnio skonio nei įprastiniai žiediniai kopūstai, tačiau turi tiek pat naudingų medžiagų. Romanesco žiediniuose kopūstuose yra labai daug vitamino C, beveik nėra riebalų, mažai angliavandenių, tačiau daug kitų mineralinių medžiagų, todėl jie labai tinka dietinei mitybai.

 

Šiuos žiedinius kopūstus galima valgyti žalius, virtus, marinuotus,

keptus, virtus garuose. Prieš gaminant nuimami lapai ir išpjaunami stori kotai paliekant tik žiedynus. Žiedynai išskirstomi į smulkesnius panašaus dydžio žiedynėlius, kad visi vienodai virtų arba keptų.

Pankoliai – artimiausi krapų giminaičiai, kilę iš Viduržemio jūros regionų. Šio augalo stiebai, lapai, sėklos yra malonaus anyžius ir krapus primenančio kvapo bei skonio.

 

Daržovė turi daug vitaminų bei mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, vitaminų A, C, E. Pasižymi ir gydomosiomis savybėmis – gali malšinti skausmą, mažinti karščiavimą. Tiek vaisiai, tiek gumbai gerina virškinimą. Be to, vaisių arbata gerai veikia inkstus – neleidžia susidaryti smulkiems akmenukams.

 

Pankoliai labiausiai dera ruošiant riebią žuvį (lydekas, lašišas, skumbres), taip pat kiaulienos, veršienos patiekalus. Trintos pankolių sėklos beriamos ruošiant padažus, salotų užpilus, sriubas bei pikantiškus gaminius ir kepinius. Ypač šį prieskonį vertina italų ir prancūzų kulinarai.

Artišokai kilę iš vakarinių Viduržemio jūros pakrančių. XVI a. paplitę Pietų Europoje, jie ir dabar ten labai populiarūs, o ypač Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Italijoje kasmet užauginama apie pusę milijono tonų artišokų. Kumščio dydžio pumpurai su vienas virš kito išsidėsčiusiais žiedinio apvalkalo lapais. Nuo violetinės iki žalios spalvos. Malonaus, tačiau aštraus kartoko skonio. Tik žiedų apačia (pagrindas) ir apatinis balkšvas kraštas su apvalkalo lapais yra valgomi virti.

 

Artišokai turi daug ląstelienos, kalio, fosforo, magnio, geležies, vitamino B1; taip pat nemažai juose baltymų, riebalų, angliavandenių, natrio, kalcio, vitaminų A, B2, C ir niacino.

 

Iš pradžių kotą nupjaukite ir pjūvio vietą įtrinkite citrinos rūgštimi. Apatinius apvalkalo lapus nuimkite ir daržovę nuplaukite. Artišokus virkite apie 20 minučių pasūdytame arba parūgštintame vandenyje. Išvirę

nuvarvinkite ir patiekite su pikantiškais padažais šiltus arba šaltus. Artišokai ruošiami šaltiems ar karštiems užkandžiams. Dažniausiai įdaromas mėsingas pumpuro pagrindas arba visas pumpuras. Įdaryti faršu ir iškepti (patiekiami šalti arba karšti) artišokai – karališkas delikatesas.

Apelsino spalvos citrusinis vaisius kilęs Kinijoje. Rytų kultūroje šis augalas simbolizuoja turtą, talentą ir prabangą. Kartu su žydinčiu persiku ir japonine vyšnia (sakura) jie laikomi laimingų Naujųjų metų simboliu.

 

Kinkanai – gaivūs saldžiarūgščiai uogos didumo vaisiai. Jų gelsvai oranžinė plona odelė valgoma. Kinkanuose yra daug vitamino C: jo viename vaisiuje yra tiek, kiek žmogui reikia per dieną. Taip pat turi daug pektino, kalcio bei kitų mineralinių medžiagų (kalio, fosforo).

 

Kinkanus galima valgyti vienus arba pjaustyti į salotas ar desertus. Labai tinka kokteiliams, desertams, vaisių salotoms. O jei pavirsite sirupe ar išvirsite uogienę, jie įgaus ypatingą skonį, tinkantį ruošiant paukštieną su įdaru. Beje, juoduoju šokoladu aplieti kinkanai puikiai tiks vakarienės pabaigai.

Apelsino spalvos citrusinis vaisius kilęs Kinijoje. Rytų kultūroje šis augalas simbolizuoja turtą, talentą ir prabangą. Kartu su žydinčiu persiku ir japonine vyšnia (sakura) jie laikomi laimingų Naujųjų metų simboliu.

 

Kinkanai – gaivūs saldžiarūgščiai uogos didumo vaisiai. Jų gelsvai oranžinė plona odelė valgoma. Kinkanuose yra daug vitamino C: jo viename vaisiuje yra tiek, kiek žmogui reikia per dieną. Taip pat turi daug pektino, kalcio bei kitų mineralinių medžiagų (kalio, fosforo).

 

Kinkanus galima valgyti vienus arba pjaustyti į salotas ar desertus. Labai tinka kokteiliams, desertams, vaisių salotoms. O jei pavirsite sirupe ar išvirsite uogienę, jie įgaus ypatingą skonį, tinkantį ruošiant paukštieną su įdaru. Beje, juoduoju šokoladu aplieti kinkanai puikiai tiks vakarienės pabaigai.

Kriaušiniai melionai (isp. pepino) kilę iš Pietų Amerikos. XVIII amžiuje atvežti į Europą.

 

Nuo 8 iki 20 cm dydžio pailgi arba apvalūs vaisiai – nelygu rūšis. Kreminės spalvos, balta plona odele su gausybe šviesiai violetinių ruoželių. Geltonas minkštimas su iš dalies valgomomis sėklomis. Sultingi ir malonų kvapą skleidžiantys vaisiai yra beskoniai. Kriaušiniai melionai nėra kaloringi vaisiai. Turi vitaminų A, C, mineralinių medžiagų. Skaniausia valgyti šviežius, juos nuplovus ir nulupus kaip obuolius.

Iš Mažosios ir Vidurinės Azijos kilę melionai vėliau paplito kitose šalyse. Apvalūs sultingo minkštimo vaisiai ramina nervų sistemą, malšina troškulį. Melionais taip pat gali būti gydomas skorbutas, reumatas, podagra, vandenė, inkstų ligos, hemorojus. Juose yra medžiagų, galinčių sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir normalizuoti nervų sistemos bei virškinamojo trakto funkcijas. Melionai yra ir puikus vitamino C ir beta karoteno šaltinis. Beje, šviesiai geltoni ar žali melionai, kaip ir arbūzai, turi mažiau vandens ir beta karoteno nei oranžiniai.

 

Melionai – puikus užkandis karštą vasaros dieną, nes turi mažai kolorijų, didžiąją jų dalį sudaro vanduo. Valgomi žali, iš jų verdamos tyrės, marmeladai, gaminamas medus ir įvairūs patiekalai. Dėl malonaus skonio melionai mėgstami daugelyje šalių: anglai melionus valgo pusryčiams, JAV neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos ar žuvies, Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina.

XVI a. ispanai žaliąsias citrinas (angl. lime, vok. Limette) išplatino Karibų jūros pakrantėse. Žalios žievelės, maždaug nedidelės citrinos dydžio citrusinis vaisius su žalsvai geltonu rūgščiu minkštimu. Galima rasti ir pailgų, ir ovalių. O odelė plona, lygi ir blizgi.

 

Labai rūgščios – turi 6–7 proc. citrinos rūgšties ir kvapiųjų aliejų. Taip pat turi daug vitamino C, kalio, kalcio ir fosforo.

 

Žaliųjų citrinų sultys tinka ne tik saldiems patiekalams (ledams, šerbetams, putėsiams ar pyragų įdarams), kokteiliams ar kitiems vaisiams paskaninti, bet ir aštriems patiekalams (ypač vištienos ar žuvies) suteikia specifinį skonį. Ramiojo vandenyno salose žaliųjų citrinų sultys naudojamos žuvims marinuoti.

Mangai – tropinis vaisius, kurio sultingas ir saldus minkštimas gaubia didelį kauliuką. Dažniausia ovalios formos, įvairių spalvų ir dydžių. Prinokusių vaisių žievelė plona, elastinga, bet nevalgoma. Vaisiaus minkštimas geltonas ar oranžinis, panašus į sunokusios slyvos.

 

Mangų vaisiai turi angliavandenių, baltymų, organinių medžiagų, gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų C, E, B. Beje, šie vaisiai turi net 80 procentų vandens.

 

Valgomi švieži, sunokę, bet nepernokę. Mangų dedama ruošiant gardžius užkandžius, žvalinančius kokteilius, pikantiškus padažus ar vaisinius drebučius. Mangus galima konservuoti, šaldyti ir džiovinti, virti uogienę. Kad pagerintumėte karotino, kurio šiuose vaisiuose daugiau nei morkose, pasisavinimą, salotas bei užkandžius užpilkite aliejumi, majonezu, jogurtu, neriebia grietine.

Dumplūnės auginamos viso šilto klimato pasaulio šalyse, ypač Pietų Afrikos Respublikos Keipo provincijoje.

 

Dumplūnės – mažos saldžios oranžinės uogelės; dydžiu, forma ir sudėtimi panašios į mažuosius pomidorus. Dumplūnių minkštimas geltonas, sultingas, su daugybe smulkių valgomų sėklelių. Šio vaisiaus skonis gaivinantis, švelniai saldus, šiek tiek primenantis ananasą. Uogelės apgaubtos „pergamentiniu“ rusvu gaubteliu, todėl atrodo kaip gėlės viduriukas. Ištraukus uogelę ji gali būti kiek lipni, todėl būtina iškart nuplauti.

 

Dumplūnėse daug citrinos rūgšties, fosforo, geležies, vitaminų B ir C. Nuo seno dumplūnės žinomos kaip liaudies medicinos vaistas nuo gerklės perštėjimo peršalus.

Mažieji ananasai – mažieji paprastųjų ananasų „pusbroliai“. Šis tropinis vaisius pralenkia didžiuosius ananasus saldumu, sultingumu, skoniu ir kvapu. Mažųjų ananasų vaisiai valgomi, kaip ir paprastieji ananasai: nevalgoma oda ir kieta šerdis. Jie negali būti laikomi šaldytuve.

 

Šiuose vaisiuose yra fermentų, kurie skatina virškinimą. Mažuosiuose ananasuose yra vitaminų C, B1, gausu magnio.

 

Dažniausia šie ananasai yra desertų (ledų, pyragų) sudėtinė dalis, tačiau jais gardinama ir mėsa bei jūros gėrybės.

Karambolos – tai medžio, kilusio iš Indonezijos ir Malaizijos, šiuo metu auginamo visoje pietryčių Azijoje, Kinijoje, Indijoje, Karibų jūros baseino šalyse, kai kuriuose Amerikos kraštuose, vaisiai. Karambolos – į agurką panašūs žali, gelsvi arba ryškiai geltoni vaisiai su 5–6 aštriomis išilginėmis briaunomis. Dar vadinami žvaigždėmis. Karambolų minkštimas rūgštokas, vynuogių ir obuolių skonio, labai gaivus. Valgomas kartu su odele ir sėklytėmis. Karambolose labai daug vitamino C, yra vitaminų A ir B, daug geležies.

 

Dažnai jomis puošiami desertai, salotos ir gėrimai – pjaustant skersai gaunamos gražios žvaigždutės.

Vaisiai, kilę iš vakarų Malaizijos ir Sumatros. Pastaruoju metu auginami beveik visoje pietryčių Azijoje, Šri Lankoje, Filipinuose, Tailande.

 

Maždaug riešuto dydžio vaisiai tamsiai raudona plaukuota žieve. Baltas skaidrus saldžiai rūgštoko, gaivinančio skonio minkštimas su nevalgomu branduoliu.

 

Rambutanai turi vitamino C ir magnio, geležies, pakankamai didelį kiekį kalcio.

 

Šiuos vaisius rekomenduojama valgyti žalius. Peiliu įpjauti rambutano žievelę ir išimti minkštimą-uogą, kuris tinka vaisių salotoms, uogienėms. Rambutano vaisių taip pat galima dėti į įvairiausias vaisių salotas, daržovių mišraines ar salotas su žuvimi, kurioms jie suteiks pikantiškumo.

Patys gamtoje šie vaisiai auga tik tropinėje Afrikos dalyje ir Indijoje, tačiau žmonės juos augindavo ir valgydavo jau senovės Egipte ir Graikijoje.

 

Šviesiai rudas pailgas egzotinio medžio tamarindo vaisius – ankštis. Valgomas rūgščiai saldus minkštimas iš šio tropinio medžio ankščių, kuriose subręsta sėklos.

 

Tamarindas turi daug naudingų medžiagų – kalcio, fosforo, geležies, tiamino, riboflavino ir niacino. Taip pat turi nemažai vitaminų, ypač daug vitamino C. Šis vaisius puikiai gali pagerinti virškinimą.

 

Iš tamarindų gaminami sirupai, ledai, uogienės, vynas. Minkštimas taip pat tinka prieskonių mišiniams, troškiniams. Tamarindai valgomi su sultimis, medumi, ledais ar kitais vaisiais (gvajavomis, papajomis, bananais).

Datulės auga Afrikoje, Vidurinėje Azijoje, Pietų Kalifornijoje. Jos – pagrindinis maistas daugelyje tropikų ir dykumų rajonų, kur datulių palmės saugo nuo svilinančios saulės. Tai bene pats seniausias žinomas žmonių pradėtas kultivuoti augalas.

 

Šviežios datulės yra geltonos, rudos arba juodos, dažniausia valgomos džiovintos datulės.

 

Jose esantys angliavandeniai spartina medžiagų apykaitą visose ląstelėse, vaisiai aktyvina protinę veiklą, skaidrina mintis, gerina gebėjimą susikaupti. Datulėse esantis vitaminas B5 tiesiogiai veikia angliavandenių ir riebalų apykaitą organizme, saugo nuo uždegimų. Taip pat datulėse gausu kalio, gerinančio širdies raumenų darbą.

 

Jei prieš miegą suvalgysime bent penkias datules, apims saldi miego palaima. Arabai nuo senovės jas laiko natūraliais migdomaisiais. O senieji arabų gydytojai datulėmis gydė itin sunkias ligas: astmą, inkstų akmenligę ir šlapimtakių uždegimus.

Kaktusinės figos – nedideli, 100–200 g ir 4–10 cm ilgio, pailgi plokšti vaisiai. Kaktusinių figų luobelė gali būti su karpomis arba spygliukais. Priklausomai nuo rūšies ir sunokimo, luobelė gali būti žalsva, gelsva, rožinė, raudona arba ruda. Luobelė nevalgoma. Kaktusinių figų minkštimas kaip drebučiai, labai sultingas, šiek tiek grūdėtas – gali būti žalias, geltonas, oranžinis arba tamsiai raudonas. Vaisiuje būna 80–300 mažų valgomų sėklyčių. Kaktusinių figų skonis saldžiai rūgštokas, panašus į kriaušių, labai gaivinantis.

 

Šiuose vaisiuose daug natrio, kalcio, magnio ir fosforo, labai daug vitamino C. Manoma, kad kaktusinės figos mažina cholesterolio kiekį kraujyje.

 

Kaktusinės figos gali būti valgomos vienos, maišomos į vaisių salotas, tačiau tinka ir užkandžiams su krevetėmis, vištiena, rūkyta lašiša.

Figos – vienas seniausiai žmonėms žinomų vaistinių augalų, kilusių iš Mažosios Azijos.

 

Figos turi kietoką luobelę, kurios spalva gali būti tamsiai žalia, žalsvai ruda, ruda arba violetinė. Visiškai sunokusių figų luobelė sutrūksta. Figų minkštimas – baltas, kaip drebučiai, su daugybe smulkių valgomų sėklyčių.

 

Jose gausu organizmui gyvybiškai svarbių mikroelementų bei vitaminų: kalio, kalcio, nemažai mangano, fosforo, geležies, vitaminų A, C.

 

Figų teikiama energija didina darbingumą, padeda susikaupti. Šiais vaisiais gydomos šlapimo takų infekcijos, akmenligė, jie padeda pagerinti širdies raumens veiklą. Figos rekomenduojamos sergantiems mažakraujyste, palengvina kvėpavimo takų ligas, skatina skrandžio ir žarnyno veiklą.

 

Šviežiose figose gausu kalorijų, tačiau jos daug naudingesnės už kitus saldžius vaisius ir gali puikiai pakeisti saldainius ar šokoladą, nes netukina.

 

Valgomos šviežios ir džiovintos. Džiovintomis figomis skaninami kepiniai, iš jų verdamos uogienės ir kompotai. Nors figos saldžios, jų skonis gana pikantiškas. Dėl to užkandžiams jos puikiai dera ir su sūriu ar rūkytu kumpiu.

Iš Pietų Amerikos tropikų ir subtropikų kilę kertuočiai (angl. pitahaya) daugiausia auginami Kolumbijoje – nuo pakrančių iki pat aukštumų.

 

Vaisius iki 12 dienų galima išlaikyti be specialių šaldymo priemonių. Kertuočiai yra vienos kaktusų rūšies ilgais, tribriauniais ūgliais ir šakomis vaisiai. Kaip ir pats augalas, neįprasti, keisti ir jo vaisiai: nuo ovalo iki kiaušinio formos, apie 10 cm ilgio. Jų odelė geltona, nusėta karpas primenančiomis ataugėlėmis ir gumbeliais. Po plaukuota žieve – puikaus skonio skaidrus minkštimas.

 

Balkšvame vaisiaus minkštime gausu tolygiai pasiskirsčiusių mažų tamsių sėklų. Vaisiaus skonis gaivus, nepakartojamo aromato, suvalgius jų kiek daugiau stipriai skatina virškinimą.

 

Kertuotis – vaisius, kurio skoniu reikia mėgautis. Perpjaukite jį išilgai į dvi dalis ir šaukšteliu ragaukite minkštimą. Jis taip pat puikiausiai tiks salotoms.

Ši per keliolika metų sunkaus darbo išvesta kivių veislė nuo įprastų kivių skiriasi ryškiai geltonos spalvos minkštimu, saldesniu skoniu ir stambesniais vaisiais. Nors jų odelė tokia pat ruda ir pūkuota kaip ir įprastų kivių, tačiau pūkeliai lengvai nusitrina, o odelę galima valgyti.

 

Geltonieji kiviai yra puikus vitaminų C, A ir E šaltinis. Juose taip pat daug magnio, kalcio, folio rūgšties, cinko, skaidulinių medžiagų, mažai kalorijų bei riebalų.

Didelės papajos yra kilusios iš Meksikos, tačiau nuo seniausių laikų auginamos ir visoje Centrinėje Amerikoje (ypač Karibų salose) bei kitose tropinio klimato šalyse.

 

Tai pailgos kriaušės formos vaisiai su plona žalia ar geltona odele. Mažos tamsios odelės dėmės nereiškia prastos vaisių kokybės. Prinokusių vaisių minkštimas oranžinis, kartais tamsiai raudonas. Prėskas skonis pašlaksčius žaliųjų citrinų sultimis tampa šviežias ir kvapnus. Papajų branduolys nevalgomas. Jas reikia laikyti šiltai ir ant minkšto paviršiaus tol, kol prie koto vaisius prinoks iki geltonumo: kartu beveik išnyks žalia odelės spalva. Tokios papajos labai kvepia ir tinka valgyti.

 

Papajose yra labai nedaug cukraus, daug vitaminų, A, C, D, E bei mineralinių medžiagų – kalio, magnio, kalcio, geležies, cinko. Papajos nekaloringos, todėl labai tinka lieknėjimo dietoms. Visą dieną valgydami tik papajas ir gerdami mineralinį vandenį greitai pajusite, kad netenkate nereikalingų riebalų.

 

Jas galima dėti į įvairias salotas, sriubas, troškinius, aišku, ir mėgautis šviežiais vaisias. Papajų ir prieskonių mišinys yra puikus mėsos marinatas.

 

Papają išilgai perpjaukite pusiau, šaukštu išimkite sėklas, o minkštimą apšlakstykite žaliųjų citrinų sultimis. Išskobtą ir gabaliukais supjaustytą minkštimą galima patiekti su kitais vaisiais kaip salotas. Plaktuvu sutrintas papajų minkštimas su žaliųjų citrinų sultimis – puikus gaivinantis gėrimas.

 

Papajos valgomos ir su kumpiu, krabais. Galima iškepti puikų kepsnį papajų rėželius įvyniojus į mėsą.

Pasifloras (angl. maracuja) pirmieji atrado Pietų Amerikos

gyventojai, dabar šie vaisiai mėgstami visame pasaulyje ir net laikomi afrodiziakais.

 

Prinokusių pasiflorų spalva gali kisti nuo raudonos, tamsios

purpurinės iki geltonos, jos apvalios kaip apelsinai, o skonis

– gaivinantis, saldus ir kiek rūgštokas. Neprinokusius

vaisius išduoda lygus ir gan kietas paviršius, o prinokusių

odelė išraižyta gilių rievių.

 

Pasifloros ypač naudingos sveikatai, jose gausu vitaminų bei mineralinių medžiagų: fosforo, geležies, natrio, vitaminų A, B, C, daug kalcio, taip reikalingo tvirtiems kaulams. Be to, pasiflorose yra baltymų, angliavandenių, ląstelienos.

 

Pasifloros turi ir gydomąjį poveikį: puikiai mažina karštį, normalizuoja žarnyno veiklą bei padeda greičiau užmigti.

 

Valgomos šviežios, naudojamos padažams, desertams, ledams.